Šiuolaikinis požiūris į "formų konflikto" problemą 2001 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse

Tarptautinės pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos pasikeičiant iš anksto parengtais dokumentais. Tuo siekiama pagreitinti sutarčių sudarymą. Užsakymo formos, užsakymo priėmimo-patvirtinimo formose užfiksuotos standartinės sąlygos ir įprasti terminai, kurie dažniausiai išdėstomi kitoje dokumento lapų pusėje, o pirmuosiuose puslapiuose paliekami tarpai, kad šalys nustatytu preke, kainą, kiekį ir pristatymo datą. Verslininkai retai skaito standartines sąlygas, kurios dažniausiai išspausdinamos mažesniu šriftu, nes jų kiekis nustelbia esminius susitarimo punktus, dėl to atsiranda pardavimo ir pirkimo formų skirtumų. Taigi dažniausiai teismuose sprendžiami ginčai dėl sandorių, sudarytų standartinėmis sąlygomis, vadinamų „formų konfliktais“. „Formų konfliktas“ - tai problema, iškylanti, kai pirkėjas ir pardavėjas siekia sudaryti sandorį savo standartinių formų, kurios gali viena kitai iš esmės prieštarauti, pagrindu. Kieno sąlygų reikėtų laikytis? Istoriškai buvo įprasta vadovautis „veidrodžio atspindžio“ (tam, kad sandoris būtų pripažintas galiojančiu, oferta ir akceptas turėjo būti identiški) ir „paskutinio šūvio“ (sutartis laikoma sudaryta tomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos paskutiniame dokumente) taisyklėmis, bet šias nacionaliniai teismai atmetė. Tarptautinis bendrųjų 1980 m. Vienos konvencijos principų bei UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų aiškinimas yra skirtas bendram šių dokumentų normų taikymui. Šiuolaikiškas „išmetimo“ metodas taikomas tam, kad suteiktų teismams didesnę sutarčių aiškinimo laisvę. Jie nėra įpareigoti atleisti vieną šalį nuo prievolės tik dėl to, kad sutarties sąlygos yra griežtos ar neteisingos. Tačiau kiekviena sistema sukuria išimčių ir apribojimų sutarčių laisvės principo atžvilgiu. „Formų konflikto“ problema - „nėra abejonės, kada sutartis egzistuoja, bet kokios jos sąlygos?“ - sprendžiama atsižvelgiant į kiekvienu atveju teismams įteiktą 2001 m. rugsėjo 29 d. suteikiamą tikrųjų šalių tikslų nustatymo aiškinant sutartis teisę. Lietuva priklauso kontinentinės teisės sistemai, todėl teismai privalo užtikrinti teisių gynimo būdus, užfiksuotus įstatymuose. 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas žengia žingsnį požiūrio į „sutarčių sąlygų nustatymo“ problemą liberalizavimo link. Tam pateikiamas nebaigtinis priemonių, skirtų nustatyti tikruosius šalių ketinimus, sąrašas. Kol nėra vieno teismo ar/ir arbitražo institucijos, kurie nebūtų įpareigoti paklusti tam tikros teisės sistemos taisyklėms, 1980 metų Vienos konvencijos aiškinimas ir taikymas yra patikėtas nacionaliniams teismams. Atsižvelgiant j šiuolaikinių ekonominių santykių įvairovę ir sudėtingumą negalima tikėtis, kad Vienos konvencijos aiškinimo ir taikymo vienodumą galima pasiekti, jei nacionalinės įstatymų bazės nėra visiškai suderintos su tarptautiniais dokumentais (privalomai taikomais ar rekomendacinio pobūdžio), reglamentuojančiais tarptautinių sutarčių sudarymą. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas drąsiai priėmė iššūkį ir įtvirtino išsamų, bet ne baigtinį priemonių, taikytinų „formų konflikto“ situacijose, sąrašą. Šios aiškiai apibrėžtos „formų konflikto“ situacijoms taikomos priemonės nebus ignoruojamos teismų, kurių pareiga yra užtikrinti vienodą ir aiškų normų, reglamentuojant tarptautinių sandorių sudarymą ir vykdymą, taikymą.International sale contracts usually have taken up the form of documentary transactions. The "battle the forms" is in its essence the key issue in contract formation and enforcement. The Civil Code of the Republic of Lithuania, articles 6.178 (acceptance with exceptions) and 6.179 (collision of standard terms), provides, following the 1980 Vienna Convention on International Sales of Goods Contracts and the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts, a modern solution to the "terms of the contract" problem. This problem has been denied proper attention in Lithuania. Recent adoption of the new Civil Code of the Republic of Lithuania aims to change the status quo